Juodkalnija, Kelionės Europoje, Kelionių istorijos

Jei svajonės neįgyvendini, jautiesi lyg „prisidirbęs“: apie kelionę autobusiuku po Balkanus ir pusmečio atostogas

kelione automobiliu europoje

Svajojame visi. Mintyse garsiai, tačiau ne taip jau dažnai dėl svajonių ką nors darome – nėra laiko, pinigų, kaip čia mesi darbą. Tinklaraščio Visur Namai autoriai Eglė Juočienė (29) ir Dalius Juočas (30) iš pradžių svajojo leistis į ilgą kelią autobusiuku. O paskui ėmė ir tai padarė.

Jau trečio pasimatymo metu atradote bendrą svajonę – keliauti autobusiuku bent pusę metų. Kaip ryžotės imtis realių veiksmų? Kokios mintys nusvėrė būtent šį pasirinkimą?

Eglė: pradėjau svarstyti ką aš prarasčiau tai padariusi ir ką prarasčiau to nepadariusi. Metėme darbus, tačiau geriau pagalvojus, kai tau 60 metų, koks skirtumas, ar turi 30 metų darbo stažą, ar 30 su puse.

Dalius: jei nedrįsti žengti žingsio, geriausia save įsprausti į kampą – tiesiog pradedi ruoštis kelionei, išeini iš darbo. Kelionei ruošėmės du metus.

poros kelione europoje

Tačiau, juk negrįši į tą pačią vietą, atsiranda daug nežinomybės. Turbūt ir pats pasirinkimas kartais tampa abejotinu.

Eglė: aš grįžau į tą pačią vietą. Išėjau neturėdama tokių minčių, su visais atsisveikinau, tačiau po kelionės atsirado nauja darbo vieta ir su manimi susisiekė. Ir darbdaviui gerai, nes grįžti pailsėjęs, su nauja motyvacija, pasiilgęs darbo, norintis kažką daryti.

Dalius: aš irgi turėjau galimybę grįžti į tą patį darbą, tačiau nenorėjau.

Eglė: kelionė Daliui suteikė jėgų ir pasiryžimo pradėti savo verslą. Entuziazmas išties šokinėja aukštyn žemyn. Būna dienų kai tikrai nori, o būna, kad grįžti po darbo pavargęs ir galvoji „ką mes čia darom, ar tikrai norim važiuot.“

Dalius: mums taip sutapo, kad jei vienas yra „down“, kitas lieka užsidegęs. Svetainę buvom pavertę į dirbtuves, reikėjo sukonstruot spintelę, įdėti kriauklę, įmontuoti siurbliukus, kad turėtume dušą. Vieną dieną buvau žiauriai pasinešęs, kad keliausim, o Eglė grįžta pavargusi iš darbo: „kokia nesąmonė!“ O aš – „kas? Va, spintelė jau yra.“ Man atrodo, visada reikia vienas kitą patempt, nepasiduot kito blogai emocijai.

keliones marsrutas europoje

visur namai kelione europoje

kelione i juodkalnijos kalnus

Keliavote po Balkanus: Kroatiją, Juodkalniją, Graikiją, Bulgariją, Rumuniją. Kas labiausiai įstrigo?

Dalius: tai, kad Kroatijoje labai patogu keliauti kemperiu, tai kemperių šalis, programėlėse lengvai randi sustojimo vietas, bet kur sustoti negalima. Nors Graikija atrodo sausa šalis, šiaurinė jos dalis, Pindo nacionalinis parkas – labai įspūdingi. Visur žalia, kalnai, alyvuogės auga, miškai vijokliais apaugę.

Eglė: Graikijoje pabuvome ilgiausiai – 3 savaites, jau buvo apie birželio vidurį, dar norėjome iki pietinio jos krašto nuvažiuoti, bet supratome, kad dėl karščio tai neįmanoma – bandai ištverti jūroje mirkdamas, tačiau temperatūrų skirtumo – beveik jokio.

Dalius: autobusiuke visada turėjome apie 60 l vandens, skirto gerti, gaminti, plauti, praustis, tai vanduo iš ten būdavo gaivesnis. Iš Graikijos 35 laipsnių karščio per vieną dieną nuvažiavome į Bulgarijos 16 laipsnių šilumą. Pamatę audros debesis apsidžiaugėme, kad pagaliau pagerėjo oras.

zygis i kalnus juodkalnijoje

zygiai europoje visur namai

aktyvi kelione graikijojebenamiai sunys kalnuose

Kokių nuotykių, netikėtų įvykių nutiko?

Dalius: važiuodami Graikijoje pajutome, kad smirda. Autobusiuko gale yra papildomas akumuliatorius „gyvenimui“: kriauklei, šviesai, elektronikos įkrovimui, būtent įkrovimo laidas užkaito, pradėjo lydytis – čiupau gesintuvą.

Eglė: gal du gesintuvus išpurškėm. Buvome sustoję autostrados šalikelėje, sėdėjau ant bordiūro išėmusi visus daiktus ir galvojau, kad kelionė jau baigta ir ką čia veikti toliau. Juk praėjus vos mėnesiui grįžti į darbą dar anksti. Dalius ateina, sako „viskas, sutvarkiau, važiuojam toliau“.

Dalius: tik neturėjom elektros ir kriauklė neveikė kada panorėjus. Turėjome saulės bateriją, tai jei plaunant indus užslenka debesėlis, vanduo nustoja bėgti. Palauki, vėl bėga.

Eglė: pradėjus važiuoti iškart po gesinimo visi balti milteliai sukilo, akis griaužia. Nuvažiavę į kempingą dvi dienas valėme kiekvieną daiktą.

Dalius: dar kiekvienoj šaly iš kažkur vis atsirasdavo mus lydinčių šunų, tiesiog ateina ir būna. Juodkalnijoje vienas 20 km sekė, kitą dieną kitas šuo lydėjo, Graikijoje vienu metu prisijungė 4 šunys, Bulgarijoje – dar vienas.

Eglė: būdavo net nežinai kur juos paskui dėti. Dar įspūdį paliko vienas Bulgarijos kalnų miestelis-slidinėjimo kurortas. Čia ir birželį viskas papuošta Kalėdoms, visur dekoracijos, eglutė stovi, reklamos, slidės, o visi dingę. Net savaitgalį nė vieno žmogaus, visos parduotuvės uždarytos. Apskritai, važiuoti gal labiausiai patiko Bulgarijoje. Vaikštant Rilos ir Pirinų kalnuose žmonių sutiksi nedaug, gali visiškai atitrūkti nuo civilizacijos.

gyvenimas autobuse

aviu banda pro masinos langa

Ką ši kelionė jums davė? Ką supratote? Apie ką svajojate dabar?

Eglė: man gal stipriausius jausmus sukėlė supratimas, kad jei neturi kontrolės, tavo gyvenimas tiesiog eina: baigi mokyklą, universitetą, susirandi darbą, tave neša srovė, visi plaukia ir tu plauki. Po kelionės supratau, kad „pala, tai mes galim gyventi kaip norim, galim priimti savo sprendimus ir savo gyvenimą pasukti kuria norim linkme“, atsirado drąsos. Jei kažkas nepatinka, galima padaryti taip, kaip nori. Nereikia kentėti ir galvoti koks gyvenimas neteisingas, iš tiesų pats esi atsakingas už savo veiksmus.

Dalius: dabar esame šiek tiek „apsiraminę“ kelionių atžvilgiu. Nieko keisti nereikia, reikia dirbti.

Eglė: prieš kelionę atrodė nesąmonė tas darbas, miestas.

Dalius: atrodo gali keliauti visą gyvenimą, kam čia dirbt.

Eglė: tačiau pakeliavus norisi ir kažką produktyviai nuveikti, pinigų užsidirbti.

Dalius: po kelių mėnesių ir kelionėje atsiranda beprasmybė. Kiekvieną dieną ieškoti nakvynės, važiuoti, lankyti įžymiausius tos šalies, regiono ar Europos objektus. Tai tampa darbu, rutina. Po kiek laiko jie tokie vienodi pasidaro, nebedžiugina niekas: „o, ir vėl UNESCO pilis kažkokia, neįdomu“. Iš pradžių norėjome keliauti pusę metų, tam buvome pilnai pasiruošę, tačiau ilgiau apsistoję neįtikėtiname kempinge Rumunijoje su baseinu, restoranu, nusprendėme kelionę sutrumpinti iki 10 savaičių. Ten nusipirkome bilietus į Islandiją.

Eglė: nedarbo laikas vis tiek buvo pusė metų. Grįžę namo, mėnesį vasarojome Dzūkijoje, o po to – dviem savaitėm į Islandiją. Atvėsome, buvo žiauriai gerai. Vėliau pasiilgome kūrybos. Keliaujant viską matai, semi įspūdžius, bet po kiek laiko norisi kažką atiduoti, taigi, pradėjau rašyti tinklaraštį, į darbą grįžau su visai kita motyvacija. Darbas nebeatrodo kaip kažkas sudėtingo, tiesiog tai, ką pats tuo metu pasirenki daryti. Dirbu logistikoje, techninį vadybinį darbą, tačiau ir jame atrandu prasmių. Prieš tai viskas atrodė beprasmiška.

visur namai autoriai

saulelydis prie juros

savarankiska kelione europojeatostogos autobusu

Tinklaraštyje rašei, kad svajonės yra baisu. Ką turėjai omenyje?

Eglė: nes viską keisti baisu. Kuo daugiau svajoji, tuo labiau kasdienybė pradeda nepatikti, gyveni svajone, bet ateina laikas priimti sprendimą, kad dabar keisiu savo gyvenimą – pavyzdžiui, išeisiu iš darbo. Pamenu tą dieną, kai reikėjo pasakyti, kad palieku darbą. Galvojau „ką aš darau, ką aš darau“. Mūsų draugai nusipirko butą, kiti augina vaikus.

Dalius: o mes nusipirkom seną autobusiuką.

Eglė: maždaug, ką aš pasakysiu, juk darbas tikrai geras, karjeros galimybės yra, o išėjus viską reikės pradėti iš naujo. Turėjau omeny baimę, nežinomybę, kur tavo svajonė tave gali nuvesti.

Dalius: jei prisisvajojęs svajonės neįgyvendini, vis tiek nešioji savyje, būni savimi nusivylęs, jautiesi lyg „prisidirbęs“. Jei nebūtumėm išvažiavę, jaučiu, graužtumėm save iki šiol, tuomet mažiau motyvacijos ir visus kitus dalykus daryti.

Eglė: taigi, nereikia bijoti, reikia keisti.

juodkalnijos kalnai pora

ikvepianti kelione kalnuose visur namai

keliones krastovaizdis kalnuose

Kitos istorijos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *