Šiek tiek paėjus taku, sutiksite ženklą nurodantį kryptį link Punios šilo ąžuolų. Būtent ten ir nusukite miško takeliu. Takas aiškiai matomas, tikrai nepaklysite.
Ženklas į ąžuolyną
Lankantis balandžio pabaigoje miškas buvo pasakiškai pasidabinęs plukių žiedais! Keliaujant link ąžuolų alėjos, praėjome Panemuninkų piliakalnį ir Panemuninkų skardį. Vietovė kalvota, tad smagu į mišką ir aplinką apsidairyti lyg lietuviškuose kalnuose. Jus taip pat pasitiks virvės, padedančios pereiti per daubą bei laiptai lydintys žemyn prie Nemuno upės.
Žydinčios plukės pažintiniame take
Plukių žiedai
Virvės skirtos prisilaikyti leidžiantis ir lipant aukštyn
Laiptai
Žaliuojanti gamta aplink
Vaizdai nuo kalvų
Nusileidus nuo kalvų žemyn link Nemuno, rasite vietų, kur galite prieiti arčiau vandens. Tai puikus žygio metas prisėsti ir pasimėgauti supančia gamta, suvalgyti turimus užkandžius ir pailsėti po pirmos trasos dalies.
Keliaujant toliau, galiausiai prieisite šimtamečius ąžuolus, kuriems suteikti Lietuvos kunigaikščių vardai. Nuo čia tęsiant žygį pasieksite regyklą ant kranto, iš kurios matyti Punios piliakalnis esantis kitoje upės pusėje.
Takas netoli upės
Nemuno pakrantė
Punios ąžuolai
Punios pažintiniu taku deja labai nusivylėme. Prie pagrindinio įėjimo – jokios tikslios pažintinio tako schemos, tik lankymosi taisyklės, miško, jo augalų, gyvūnų aprašymai su nuotraukomis (tai, suprantama, yra gerai) ir daugybė draudžiamųjų ženklų. Aiškaus plano neturėjimas mus paklaidino iš pirmo žvilgsnio ne tokioje didelėje, kaip rašoma, žiedinėje 8 km trasoje. Ties išsišakojančiais miško keliukais ir takais – kur nekur rodyklės su tam tikromis kryptimis, pvz., „Į bunkerį“, tačiau nenurodytas atstumas, arba – jokių rodyklių ir paaiškinimų iš viso nėra. Tenka eiti aklai – nežinai, kur ir kiek reikės eiti, ar pasukai reikiama linkme, kad pasiektum upę, piliakalnį ir pan. Taigi pradėję eiti sparčiu žingsniu maždaug 16 val., klaidžioję vietomis medžiais užvirtusiais takais, taip ir nepasiekę Nemuno kranto, vargais negalais pagavę reikiamą kryptį, grįžome atgal į automobilių aikštelę jau praėdus temti. Gerai tik tai, kad pasportavome – vietoj 8 km nuėjome 11 km, na, ir vasara, bet jeigu taip rudenį ar per darganas?
Tikrai taip, daliai pažintinių takų Lietuvoje trūksta kokybiško ir aiškaus ženklinimo. Apmaudu, kad turėjote tokią patirtį.
Mes patys, kai matome, jog trasa nėra aiškiai sužymėta – įsijungiame tako žemėlapį telefone ir pagal tai orientuojamės. Tuomet keblumų kyla mažiau 🙂